Klausimai apie meilę ir meile deganti siela

Klausimai apie meilę dažnai kyla tiems, kas nori jausti degančią sielą, kas nori suardyti rutinos gniaužtus ir pakilti virš kasdienybės. Klausimai apie meilę taip pat kelia labai daug minčių, bet meilė yra tai, kam turite atiduoti, pašvęsti visą save. Kitaip jūs visada turėsite viską, ką galima pirkti už pi­nigus, bet būsite pasmerktas matyti, kaip visa­da ir visur būtent to, kas geriausia, gražiausia, kaip tik to, kas geidžiamiausia, negalima nupirk­ti už pinigus! Geriausia, gražiausia, geidžiamiau­sia pasaulyje galima apmokėti tik savo siela, taip pat niekad nenusipirksi meilės, ir kieno siela nė­ra tyra, nėra jautri gėriui, nesugeba nors tikėti gėriu, tam geriausia ir tauriausia nebeskamba tyrai ir harmoningai, ir jis amžinai turi tenkintis susmulkėjusiu, sugadintu, užtemdytu pasaulio vaizdu, kurį jo mąstymas susikūrė savo kančiai ir nuskurdinimui. Kiekvienas žino ir patiria, kaip lengva įsimy­lėti ir kaip sunku bei gražu tikrai mylėti. Meilė, kaip ir visos tikros vertybės, nėra perkama. Yra perkamų malonumų, bet meilė nenuperkama. Apie meilę galima sakyti kaip apie maudymąsi jūroje – galima tik pabraidyti, bet visu kūnu ją pajuntame tik pasinėrę.

Grazios mintys apie gyvenima ir mirtį (H. Hesse)

Grazios mintys apie gyvenima ir mintį praverčia ir tuomet, kai mąstome apie savo gyvenimo tikslus, kartais grazios mintys apie gyvenima ir mirtį praverčia kaip postūmis gyvenime, kartais, deja, jos turi paguosti, kai liūdime dėl netekties. Agonija yra toks pat gyvenimo vyksmas, kaip ir gimimas, ir dažnai abu galima supainioti.

Kol mes patys gyvi, mirusieji lieka su mumis per tuos esminius dalykus, kuriais jie mus veikdavo. Kartais net galima su jais geriau pasišnekėti, geriau pasitarti ir gauti iš jų geresnių patarimų negu iš gyvųjų. Mirties šauksmas yra ir meilės šauksmas. Mirtis tampa miela, kai su ja sutinkame, kai ją priimame kaip vieną didžiųjų, amžinųjų gyvenimo ir virsmo formų. Po kiekvienos mirties gyvenimas tampa švelnesnis ir kilnesnis.

Skausmas ir skundas yra mūsų pirmasis, natūralus atsakas į mylimo žmogaus netektį. Jie padeda mums užgriuvus pirmajam gedului ir bėdai, bet jų nepakanka, kad mus susaistytų su mirusiuoju. Primityviose kultūrose gyvuoja tokia mirusiųjų kulto tradicija: aukos, kapo puošmenos, paminklai, gėlės. Bet mūsų laikais auką mirusiam reikia aukoti savo sieloje, atminimu, tiksliausiu prisiminimu, mylėtos būtybės atkūrimu savo viduje. Jei tai įstengiame padaryti, tada mirusysis toliau eina greta mūsų, jo paveikslas yra išsaugotas ir padeda mums skausmą padaryti vaisingą.

H. Hesse: gyvenimas yra beprasmis, žiaurus, kvailas ir vis dėlto puikus

Kartą užėjęs į senų knygų parduotuvę pamačiau Hesse knygą, kurią tučtuojau nusipirkau. Visgi vėliau supratau, kad apsipažinau – tikėjausi radęs kažkada skaitytą ir man itin patikusią, o nusipirkau neregėtą ‘Skaitymai minutėms‘, kuri susideda iš įvairiausių Hesse tekstų nuotrupų, ištraukų ir minčių atplaišų. Nepatinka man taip. Kai mintis, ištrauka iš konteksto kaip žuvis iš vandens. Visgi noriu pasidalinti viena ištrauka, kuri knygoje pažymėta 283 numeriu:

‘Gyvenimas yra beprasmis, žiaurus, kvailas ir vis dėlto puikus — jis nesijuokia iš žmogaus, (nes jam priklauso dvasia), bet žmogumi rūpinasi ne daugiau kaip slieku. Atrodo, kad žmogus yra gamtos užgaida ir žiaurus žaidimas, klaida, kurią žmogus išgalvojo, nes jis mano esąs pernelyg svarbus.

Pirmiausia turime suprasti, kad mums, žmonėms, anaiptol nėra sunkiau kaip kiekvienam paukščiui ar skruzdei, bet veikiau lengviau ir geriau. Pirmiausia turime priimti gyvenimo žiaurumą ir mirties neišvengiamumą ne dejuodami, o išragaudami šią neviltį. Tik tada, kai prisiimamas visas gamtos baisingumas arba beprasmiškumas, galima pradėti kovoti su šia žiauria beprasmybe ir tam tikru požiūriu ją įveikti. Tai didingiausias ir vienintelis dalykas, kuriam pakanka žmogaus sugebėjimų. Visa kita veikla tik tobulina gyvuliškumą.

Daugeliui beprasmybė visai nėra kančia, taip pat, kaip ir sliekui. Tačiau būtent tie nedaugelis žmonių, kuriuos apima ši kančia ir kurie pradeda ieškoti prasmės, yra žmonijos šerdis.’

Savižudybė

Jei parašysiu, kad man laikas nuo laiko galvoje pradeda kirbėti mintys apie savižudybę, ko gero visi atšoks nuo manęs taip lyg pasakyčiau, kad tuoj apipilsiu sieros rūgštimi. Todėl niekam nesakau. Tik galvoju pats sau tyliai. Ko man trūksta? Meilės. Galėčiau pridėti, kad noriu daugiau pinigų, daugiau džiaugsmo, mažiau sunkumų, mažiau abejonių, daugiau tikėjimo, pasitikėjimo…

Taigi, pradėjau apie tai galvoti. Naktimis. Kai visi miega kaip negyvi, o aš būdrauju. Tada galvoju, kad savižudybė – irgi galimybė. Galimybė, kurios niekas iš tavęs neatims, kurią turi lyg paskutinį bučinį.

Visgi negerai taip galvot. Nesveika nervų sistemai. Nekalbėčiau apie tai. Netrikdyčiau jūsų. Bet gi ne aš vienas taip galvoju. Gal už sienos jūsų sesuo, brolis, tėvas ar mama galvoja tą patį. Apie tą galimybę, kurią jie turi. Nenori turėti, bet turi ir jaučia tai. Kartais jaučia skausmingai, kartais raminančiai.

Visgi kiekvienas nori ne nusižudyti. Kiekvienas nori gyventi. Nori išsigelbėti. Be manęs toks yra ir Jukka Kärkkäinen’as. Šis žmogus sukūrė filmą „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ (orig. „Näin unta elämästä“, angliškai – „Once I Dreamt of Life“), kuriame kalba apie savižudybes.

Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, yra tragiškai skaudi: per dieną Suomijoje nusižudo du žmonės. Lietuvoje – vienu žmogumi daugiau. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Suomijoje apie savižudybes visuomenė nelinkusi kalbėti. Tuo labiau viešai, prieš kamerą. Tačiau būtent tai vyksta šioje dokumentikoje: filmo autoriai užfiksavo Suomijos žmonių istorijas, kaip jie patys bandė pasitraukti iš gyvenimo ar jų artimieji.

Pasižiūrėkime filmą, kuris padėjo režisieriui išsigelbėti nuo niūrių minčių ir ieškokime kitų, geresnių kelių. Galvokime apie tai šiąnakt. Pabandykime. Juk gyvenime reikia viską išbandyti, ne tik mirtį 😉

Meilė atsėlina tyliai

Niekada netikėjau meile. Visada tikėjau, kad gyvename vieni ir mirštame vieni, visa kita tėra iliuzija… Bet ,kai suradau Jį, viskas pasikeitė. Netikėjau… O dabar tikiu!!! Viskas prasidėjo nuo paprastos žinutės ‘Facebook’ tinklapyje… Išsiunčiau keliems nepažįstamiems prašymą, kad paspaustų ‘like’ ir po tos dienos suradau savo meilę… Tai nebuvo iš karto, man patiko vaikinas, mes su Juo pradėjome susirašinėti kiekvieną dieną…

Pajutau labai keistą jausmą… Jis pradėjo man patikti, patikti velniškai… Net buvau įsitikinus, kad jam tokia, kaip aš – net neįdomi. Po maždaug mėnesio kasdieninio bendravimo prisipažinome, jog abu jaučiame vienas kitam simpatijas. Jūs net neįsivaizduojat, kaip nušvitau, iš laimės nežinojau kur dėtis. Man Jis buvo tobulumo įsikūnijimas. Viskas nuostabu, tobula, miela. Draugai stebėjosi, kaip mes išbuvome jau tiek laiko, gi dabar jaunimas vos po mėnesį kartu išbūna…

Buvau kaip tik Palangoje. Ryte jaučiausi prastai, lyg kažką nujausdama blogo. Galvojau, kad tai tik nuo depresijos, o išties tai buvo mano ir Jo meilės pabaiga.. na bent jau taip atrodė tą dieną.  Mes susipykome, susikivirčijome dėl nesąmonių. Bet tai buvo pabaiga. Jis norėjo trinti visus kontaktus, na tiesiog apsimesti, kad net nieko nebuvo, kad nepažįstami mes… Maldavau, kad netrintumėme jokių kontaktų. Na man pasisekė. Verkiau visą naktį, visa vasara buvo užgožta skausmo bei liūdesio.

Atėjo ruduo. Jau buvau praradusi visas viltis, nors kasdien eidavau į Jo profilį pažiūrėti, kas naujo. Na ir netikėtai per
mano vardo dieną parašė Jis. Net neįsivaizduojat, kaip nušvitau… Vėl tas jausmas malonus užplūdo, negalėjau nesišypsoti. Parašė Jis man, kad myli, klausė kaip laikausi ar viskas gerai. Pasakiau Jam taip pat, kad labai Jį myliu. Ir nuo tos dienos iki dabar… Mes kartu… Aš Jį dievinu… Jo šypsena… Jo mielumas… Jo balsas… Kažkas tobulo. Visada tikėkite stebuklais, būkite laimingi, daug šypsokitės, būkit geri… Ir po galais, žmonės, džiaukimės gyvenimu su antrosiomis pusėmis… Sakykite, kaip jį ar ją mylite, parašykite ar pasakykite kažką mielo… Gi nežinome, kada ateis mūsų paskutinė diena, valanda, minutė ar sekundė.

Trys mano veidai

Labuka, mielieji. Prieš prisėsdamas rašyti šio tinklaraščio įrašo, trumpam stabtelėjau pamąstyti. Viena po kitos skriejančios (iš kur ir į kur? niekur?) mintys suko ratus ties spiraliniu klausimu: “O ką daryti?“ Jei tiksliau – “O ką rašyti? Apie brolį papasakojau, senelį paminėjau dar pernai, mamą aprašiau… Ar dar beliko dėmesio vertų temų?“ Ir netikėtai – lyg žaibo plyksnis – mintį perskrodė nušvitimas. Kvailele, juk savęs pačios dar neaprašei. Tiesa, egzistuoja tokia skiltis “Apie Mane“, bet ji vargiai ar skaitosi. Kad Jums nebūtų nuobodu klausytis tautologinių autobiografinių samprotavimų, šios dienos įrašą nusprendžiau paversti šiokia tokia literatūrine mįsle. Pateiksiu trijų merginų portretus: vienoje pavaizduosiu realią save, kitoje – savąjį svajonių “Aš“, o dar kitoje – savo “neduokdie, kad tik ne Aš“. Jums teliks įminti, kur kuri mano dalis slepiasi. Pasiruošę? Pradedam! Pirmas dublis. Los Andželas. Stoviu prie įėjimo į Auksinių Gaublių ceremoniją. Lyg pro miglą matau pravažiuojančią Angelina Jolie mašiną. Esu apsupta klykiančių paauglių merginų – ir pati ne ką geresnė. Ką aš darau Auksiniuose Gaubliuose? Nieko ypatingo, tiesiog leidžiu turiningai žiemos atostogas. Kas aš? Studentė JAV – jauna, žavi, perspektyvi.

Antras dublis. Pardavinėju kebabus viename Pilaitės kioskelyje. Jaučiu, kaip išpila prakaitas, pradeda sukti kaulus ir akies kampučiuose prasideda šizoidinės haliucinacijos. Taip jau yra buvę ne kartą – sulig kiekviena heroinine abstinencija vėl tie patys reiškiniai prasideda. Bet vilties teikia žinia, jog kentėti liko visai nedaug – po 50 minučių baigsis darbas, ir vėl galėsiu “įsišovus“ grįžti į posthedonistinę Nirvaną.

Trečias dublis. Manęs iš viso nėra. Net nėra to, ko neturėtų būti – jokio reiškinio, į kurį žodis “manęs“ nurodytu. Esu grynas nesavastingumas, kurio amžinai nėra ir kuris yra viskas, kas buvo, yra ir bus. ??? Profit! 🙂 ???

Krištoliniai deimantai, atostogos ir paskolos

Praėjusį kartą rašiau apie tai, kokia šauni ir nepakartojama yra mano mama. Supavydėjote? Na, priimsiu tai kaip komplimentą. O šį kartą mano mintys krypsta į piniginius reikalus. O gal kaip tik krypsta ne į juos, bet nuo jų? Vaizdžiai išsireiškus, norisi tų deimantų, tegu ir krištolinių…

Žinote, yra tokia nuostabiai nepakartojama lietuviška daina. ‘Ariau, ariau, ariau‘:

Ariau, ariau, ariau
Lygiuosius laukelius.
Atėjo mergelė,
Atnešė pusryčius. (2×2)

Saulutė dėl dienos,
Mėnulis dėl nakties.
O mano mergelė –
Dėl ramumo širdies. (2×2)

Paleiski žirgelius,
Kad pasiganytų.
Ateiki pas mane,
Kad nieks nematytų. (2×2)

Ir vėl ariau, ariau, ariau
Lygiuosius laukelius.
Atėjo mergelė,
Ir nieks nematė jos.

Cha, panašu į tautinį trilerį? Nežinau, kuo baigsis mano vasara, bet nutariau imti paskolą ATOSTOGOMS! Tiesiog pabodo arti, arti, arti, akių nuo žemės nepakelti. Nes tuomet aš nieko nematau. Taigi paatostogausiu, o dirbsiu kiek vėliau, vėliau 🙂 Taigi ketinu pasinaudoti minipaskola, o po to traukti į nuostabiąją Islandiją. Galiu netgi pasidalinti faktu, kad  Reikjavikas yra šiauriausiai įsikūrusi valstybės sostinė, o jos zonoje gyvena du trečdaliai visų gyventojų. Kas gyvena kitur? Lapės!  Ir nuostabi, neapsakomai graži gamta su trykštančiais geizeriais. Jei kada nors svajojote pamatyti Islandiją tai netempkite gumos ir suskubkite, nes ją aplankyti geriausia vasarą. Pinigus į kojinę galėsite kišti vėliau!

Mano mama

Kadangi aprašiau jau beveik visą šeimą ir jų nuotykius, nenorius pamiršti ir savo Mamos. Ji, kaip ir daugelis mamų, yra rūpestinga, savaitgalį iškepa maisto ir pan., bet yra keletas dalykų dėl ko mano Mama yra pati šauniausia iš visų mamų:

• Nes ji niekada neveidmainiauja. Jei aš blogai apsirengiu, besiruošdama į vakarėlį, tai ji taip ir pasako. Jei aš prasidedu su man netinkančiu vyruku, tai ji greitai išdėsto, kodėl jis man netinka ir pan. Ji mano geriausia draugė.
• Mano Mama yra pati geriausia, nes ji niekada nesibara – tiesiog sugeba pasakyti tokią pastabą, kad klaidos daugiau niekada nekartosi 🙂 Žodžiu – gerai sugėdina 🙂
• Mano Mama yra pati geriausia, nes ji mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus su manimi kartu.
• Pataria, užjaučia, kai to reikia, pakaso nugarą, labai linksma, moka labai gerai piešti, puikiai šokti.
• Ji įtikina viską suvalgyti, kai paruošia pusryčius, net jei atsikalbinėji ir nesijauti labai alkanas, bet dėl to gali jaustis sočiai visą dieną.
• Niekad nedrausdavo parsivesti krūvos draugų į mano mažą kambariuką, todėl galėjome ramiai ir šiltai sėdėti, plepėti, klausytis muzikos, žaisti stalo žaidimus, susimaišyti vieną kitą kokteiliuką ir nereikėjo trintis gatvėse ragaujant alų tarpuvartėse ir trintis be veiklos abejotinuose baruose.

• Supranta mano ir brolio juokelius, nėra atsilikusi nuo gyvenimo ‘poniutė’.

Dėl to mano Mama neabejotinai yra geriausia iš visų!

Mūsų šeimos ypatybės

Praeitą kartą rašiau apie Mylimą savo broliuką, užpraeitą kartą – apie ne ką mažiau Mylimą senelį. Kažkaip manyje vis gimsta šeimyninės temos. Klausimas “Kaip?“ seniai mane domino pačia plačiausia prasme. Jį dažniausiai statau lygia greta su sesute “Kodėl?“ kaip tuos, kuriuos pirmuosius pastatysiu galvą į sieną Didžiosios Būsimosios Revoliucijos metu. Čia truputį Radiohead reference’as, jeigu ką – ir, žinoma, juokutis, skirtas pritraukti FBI konspirologų dėmesį.

Mano šeima – tai Aš, mano Mama ir Brolis. Toks tas mūsų šeimyninis branduolys. Įdomu tik, kuris iš mūsų – protonas, kuris – elektronas ir ar tikrai turime savo gretose neutroną? Dienomis išsiskirstome kas sau: kas pasaulio gelbėt, kas kruvinai maloniu prakaitu duoną uždirbt, o kas – trollint interneto gelmes. Naktimis sugrįžtame atgal į savąją Grifų Gūžtą ir verdame crystal meth. Tikrai geras išeina, krištolinio grynumo ir dangaus mėlynumo. Čia vėl, jeigu ką, vis bandau NSA dėmesį atkreipti į save. 🙂

Jei šiek tiek surimtėčiau, pasisakyčiau, jog keli mano šeimyninio gyvenimo ypatumai mane džiugina, o dar keli – kelia nerimą. Maža to, pridėčiau, jog šiuo tinklaraščio įrašo gana sąmoningai siekiu grįžtamojo ryšio jei ne iš apsnūdusių skaitytojų, tai bent jau iš Savęs – iš savo aktyviųjų sąmonės ir pasąmonės gelmių. Kiek man teko susidurti, kartais aš pats sau būnu geriausias specialistas ir psichoterapeutas.

Taigi, kas mane džiugina ir neramina?

• Vakarais su mama “pasidarome“ jausmų ratus – Džiugina
• Psichologinis smurtas šeimoje – Neramina
• Sveikimui palanki, saugi atmosfera – Džiugina
• Tai, kad mes sveikstame, o ne esame sveiki (ar tikrai?) – Neramina
• Keli mažesniosios sesutės elgesio ypatumai – Neramina
• Neseniai manyje pabudęs noras rūpintis, Kurti ir mylėti(s) – Džiugina ir neramina
• Begalinė mamos Išmintis – Džiugina, įkvepia ir puoselėja
• Tai, kad vienas vyrukas neįvykdė paslaugos, kurios prašiau, ir tikriausiai jį dabar teks po žeme pakasti – Neramina 🙂

Gal turi kuo pasidalint? Tikrai būtų įdomu išgirsti apie Tavosios šeimos ypatumus ir drauge pasidžiaugti ar paliūdėti.

Kaip mano brolis Kalėdas sutiko

Sveikas, mielas skaitytojau!

Jei atidžiai sekei šį tinklaraštį ir skaitei skiltį “Apie Mane”, tuomet su Tavimi aš sveikinuosi jau ketvirtą kartą. Žinau, jog lingvistine prasme, kartojimasis yra griežtai draudžiamas, tačiau aš tikiu stebuklinga ketverių galia. Na, žinai: ketvirtas kartas garantuoja. O sveikatos pagerėjimas (juk to ir linkiu rašydama – “sveikas!”) vargu bau ar gali pakenkti.

Na, kaip? 🙂 Ar man pavyko sukelti Tau déja vu jausmą? Gali pasirodyti, jog viršutinę pastraipą tiesiog nukopijavau iš praeito tinklaraščio ir įkėliau ją čia, tačiau tai nėra visiška tiesa. Tekstą sudėliojau iš naujo, pataisydama kelias smulkmenas ir bandydama įsijausti į Tavo reakciją skaitant šią teksto nuotrupėlę. Čia tik taip sau – mažutis, pats savimi patenkintas eksperimentėlis.

Prieš keletą dienų rašiau apie savo senelį. Šį kartą įrašas dedikuojamas mano broliui. Ką gali žinoti, gal taip po kokio mėnesio galų gale prisikasiu ir prie savęs (arba Tavęs?). 😛

Šias Kalėdas mažasis mano broliukas, kuris už mane tėra jaunesnis vos metais, sutiko su savo sielos drauge Švedijoje. Nesu visiškai tikra, ar ta mergina tikrai yra jo Sielos, o ne vien Kūno draugė; kad ir kaip ten bebūtų, noriu tikėti nuoširdžia jų draugyste. Oi, vėl truputį nukrypau į lankas….

Grįžęs iš išvykos, broliukas pasipasakojo, jog vienas įspūdingiausių kelionės nuotykių buvo herojiška kova su jūros liga. Matai, jis keltu kėlėsi per Baltiją iki Stokholmo ir nuo pat sausio vidurio paniškai bijojo susitikimo su jūra. Laimei, visos jo baimės buvo visiškai nepagrįstos. Iš maždaug penkiasdešimties bendrakeleivių, jis išliko vienintelis jūros ligos nepalytėtas. Kol visi pabalusiais veidais ir ištuštėjimu gąsdinančiais skrandžiais vaikščiojo aplink Švedišką stalą kelto restorane, jis – lyg tikras Heraklis dorojo vieną už kitą skanesnius skandinaviškus patiekalus.

Štai koks šaunus mano brolis! Ryžto, ištvermės ir kantrybės linkiu jam ateityje, o Tave ir Tavo šeimą labai nuoširdžiai sveikinu artėjančių Naujųjų Metų proga. Gyvuokime!