Labuka, mielieji. Prieš prisėsdamas rašyti šio tinklaraščio įrašo, trumpam stabtelėjau pamąstyti. Viena po kitos skriejančios (iš kur ir į kur? niekur?) mintys suko ratus ties spiraliniu klausimu: “O ką daryti?“ Jei tiksliau – “O ką rašyti? Apie brolį papasakojau, senelį paminėjau dar pernai, mamą aprašiau… Ar dar beliko dėmesio vertų temų?“ Ir netikėtai – lyg žaibo plyksnis – mintį perskrodė nušvitimas. Kvailele, juk savęs pačios dar neaprašei. Tiesa, egzistuoja tokia skiltis “Apie Mane“, bet ji vargiai ar skaitosi. Kad Jums nebūtų nuobodu klausytis tautologinių autobiografinių samprotavimų, šios dienos įrašą nusprendžiau paversti šiokia tokia literatūrine mįsle. Pateiksiu trijų merginų portretus: vienoje pavaizduosiu realią save, kitoje – savąjį svajonių “Aš“, o dar kitoje – savo “neduokdie, kad tik ne Aš“. Jums teliks įminti, kur kuri mano dalis slepiasi. Pasiruošę? Pradedam! 
Pirmas dublis. Los Andželas. Stoviu prie įėjimo į Auksinių Gaublių ceremoniją. Lyg pro miglą matau pravažiuojančią Angelina Jolie mašiną. Esu apsupta klykiančių paauglių merginų – ir pati ne ką geresnė. Ką aš darau Auksiniuose Gaubliuose? Nieko ypatingo, tiesiog leidžiu turiningai žiemos atostogas. Kas aš? Studentė JAV – jauna, žavi, perspektyvi.
Antras dublis. Pardavinėju kebabus viename Pilaitės kioskelyje. Jaučiu, kaip išpila prakaitas, pradeda sukti kaulus ir akies kampučiuose prasideda šizoidinės haliucinacijos. Taip jau yra buvę ne kartą – sulig kiekviena heroinine abstinencija vėl tie patys reiškiniai prasideda. Bet vilties teikia žinia, jog kentėti liko visai nedaug – po 50 minučių baigsis darbas, ir vėl galėsiu “įsišovus“ grįžti į posthedonistinę Nirvaną.
Trečias dublis. Manęs iš viso nėra. Net nėra to, ko neturėtų būti – jokio reiškinio, į kurį žodis “manęs“ nurodytu. Esu grynas nesavastingumas, kurio amžinai nėra ir kuris yra viskas, kas buvo, yra ir bus. ??? Profit! 🙂 ???
Krištoliniai deimantai 