Kartą užėjęs į senų knygų parduotuvę pamačiau Hesse knygą, kurią tučtuojau nusipirkau. Visgi vėliau supratau, kad apsipažinau – tikėjausi radęs kažkada skaitytą ir man itin patikusią, o nusipirkau neregėtą ‘Skaitymai minutėms‘, kuri susideda iš įvairiausių Hesse tekstų nuotrupų, ištraukų ir minčių atplaišų. Nepatinka man taip. Kai mintis, ištrauka iš konteksto kaip žuvis iš vandens. Visgi noriu pasidalinti viena ištrauka, kuri knygoje pažymėta 283 numeriu:
‘Gyvenimas yra beprasmis, žiaurus, kvailas ir vis dėlto puikus — jis nesijuokia iš žmogaus, (nes jam priklauso dvasia), bet žmogumi rūpinasi ne daugiau kaip slieku. Atrodo, kad žmogus yra gamtos užgaida ir žiaurus žaidimas, klaida, kurią žmogus išgalvojo, nes jis mano esąs pernelyg svarbus.
Pirmiausia turime suprasti, kad mums, žmonėms, anaiptol nėra sunkiau kaip kiekvienam paukščiui ar skruzdei, bet veikiau lengviau ir geriau. Pirmiausia turime priimti gyvenimo žiaurumą ir mirties neišvengiamumą ne dejuodami, o išragaudami šią neviltį. Tik tada, kai prisiimamas visas gamtos baisingumas arba beprasmiškumas, galima pradėti kovoti su šia žiauria beprasmybe ir tam tikru požiūriu ją įveikti. Tai didingiausias ir vienintelis dalykas, kuriam pakanka žmogaus sugebėjimų. Visa kita veikla tik tobulina gyvuliškumą.
Daugeliui beprasmybė visai nėra kančia, taip pat, kaip ir sliekui. Tačiau būtent tie nedaugelis žmonių, kuriuos apima ši kančia ir kurie pradeda ieškoti prasmės, yra žmonijos šerdis.’
Krištoliniai deimantai 