Meilė atsėlina tyliai

Niekada netikėjau meile. Visada tikėjau, kad gyvename vieni ir mirštame vieni, visa kita tėra iliuzija… Bet ,kai suradau Jį, viskas pasikeitė. Netikėjau… O dabar tikiu!!! Viskas prasidėjo nuo paprastos žinutės ‘Facebook’ tinklapyje… Išsiunčiau keliems nepažįstamiems prašymą, kad paspaustų ‘like’ ir po tos dienos suradau savo meilę… Tai nebuvo iš karto, man patiko vaikinas, mes su Juo pradėjome susirašinėti kiekvieną dieną…

Pajutau labai keistą jausmą… Jis pradėjo man patikti, patikti velniškai… Net buvau įsitikinus, kad jam tokia, kaip aš – net neįdomi. Po maždaug mėnesio kasdieninio bendravimo prisipažinome, jog abu jaučiame vienas kitam simpatijas. Jūs net neįsivaizduojat, kaip nušvitau, iš laimės nežinojau kur dėtis. Man Jis buvo tobulumo įsikūnijimas. Viskas nuostabu, tobula, miela. Draugai stebėjosi, kaip mes išbuvome jau tiek laiko, gi dabar jaunimas vos po mėnesį kartu išbūna…

Buvau kaip tik Palangoje. Ryte jaučiausi prastai, lyg kažką nujausdama blogo. Galvojau, kad tai tik nuo depresijos, o išties tai buvo mano ir Jo meilės pabaiga.. na bent jau taip atrodė tą dieną.  Mes susipykome, susikivirčijome dėl nesąmonių. Bet tai buvo pabaiga. Jis norėjo trinti visus kontaktus, na tiesiog apsimesti, kad net nieko nebuvo, kad nepažįstami mes… Maldavau, kad netrintumėme jokių kontaktų. Na man pasisekė. Verkiau visą naktį, visa vasara buvo užgožta skausmo bei liūdesio.

Atėjo ruduo. Jau buvau praradusi visas viltis, nors kasdien eidavau į Jo profilį pažiūrėti, kas naujo. Na ir netikėtai per
mano vardo dieną parašė Jis. Net neįsivaizduojat, kaip nušvitau… Vėl tas jausmas malonus užplūdo, negalėjau nesišypsoti. Parašė Jis man, kad myli, klausė kaip laikausi ar viskas gerai. Pasakiau Jam taip pat, kad labai Jį myliu. Ir nuo tos dienos iki dabar… Mes kartu… Aš Jį dievinu… Jo šypsena… Jo mielumas… Jo balsas… Kažkas tobulo. Visada tikėkite stebuklais, būkite laimingi, daug šypsokitės, būkit geri… Ir po galais, žmonės, džiaukimės gyvenimu su antrosiomis pusėmis… Sakykite, kaip jį ar ją mylite, parašykite ar pasakykite kažką mielo… Gi nežinome, kada ateis mūsų paskutinė diena, valanda, minutė ar sekundė.

Kaip mano brolis Kalėdas sutiko

Sveikas, mielas skaitytojau!

Jei atidžiai sekei šį tinklaraštį ir skaitei skiltį “Apie Mane”, tuomet su Tavimi aš sveikinuosi jau ketvirtą kartą. Žinau, jog lingvistine prasme, kartojimasis yra griežtai draudžiamas, tačiau aš tikiu stebuklinga ketverių galia. Na, žinai: ketvirtas kartas garantuoja. O sveikatos pagerėjimas (juk to ir linkiu rašydama – “sveikas!”) vargu bau ar gali pakenkti.

Na, kaip? 🙂 Ar man pavyko sukelti Tau déja vu jausmą? Gali pasirodyti, jog viršutinę pastraipą tiesiog nukopijavau iš praeito tinklaraščio ir įkėliau ją čia, tačiau tai nėra visiška tiesa. Tekstą sudėliojau iš naujo, pataisydama kelias smulkmenas ir bandydama įsijausti į Tavo reakciją skaitant šią teksto nuotrupėlę. Čia tik taip sau – mažutis, pats savimi patenkintas eksperimentėlis.

Prieš keletą dienų rašiau apie savo senelį. Šį kartą įrašas dedikuojamas mano broliui. Ką gali žinoti, gal taip po kokio mėnesio galų gale prisikasiu ir prie savęs (arba Tavęs?). 😛

Šias Kalėdas mažasis mano broliukas, kuris už mane tėra jaunesnis vos metais, sutiko su savo sielos drauge Švedijoje. Nesu visiškai tikra, ar ta mergina tikrai yra jo Sielos, o ne vien Kūno draugė; kad ir kaip ten bebūtų, noriu tikėti nuoširdžia jų draugyste. Oi, vėl truputį nukrypau į lankas….

Grįžęs iš išvykos, broliukas pasipasakojo, jog vienas įspūdingiausių kelionės nuotykių buvo herojiška kova su jūros liga. Matai, jis keltu kėlėsi per Baltiją iki Stokholmo ir nuo pat sausio vidurio paniškai bijojo susitikimo su jūra. Laimei, visos jo baimės buvo visiškai nepagrįstos. Iš maždaug penkiasdešimties bendrakeleivių, jis išliko vienintelis jūros ligos nepalytėtas. Kol visi pabalusiais veidais ir ištuštėjimu gąsdinančiais skrandžiais vaikščiojo aplink Švedišką stalą kelto restorane, jis – lyg tikras Heraklis dorojo vieną už kitą skanesnius skandinaviškus patiekalus.

Štai koks šaunus mano brolis! Ryžto, ištvermės ir kantrybės linkiu jam ateityje, o Tave ir Tavo šeimą labai nuoširdžiai sveikinu artėjančių Naujųjų Metų proga. Gyvuokime!

Kaip mano senelis trumpam tapo valkata

Sveikas, mielas skaitytojau!

Jei atidžiai sekei mano tinklaraštį ir skaitei skiltį “Apie Mane”, tuomet su Tavimi aš sveikinuosi jau trečiąjį kartą. Žinau, jog literatūrine prasme kartojimasis yra griežtai vengtinas, tačiau aš tikiu stebuklinga trijų galia. Na, žinai: trečias kartas nemeluoja. O sveikatos pagerėjimas (juk tą ir kuriu ištardama – “sveikas!”) vargu ar kam gali pakenkti.

Šiandien su Tavimi noriu pasidalinti savo Pirmosios Kalėdų dienos nuotykiais. Deja, įspūdingu šventės sutikimu Karibų jūroje pasidžiaugti šiemet negaliu, tačiau šiokią tokią elegišką gyvenimo istoriją vis tik paruošiau.

Kaip ir įprasta, šias šventes su mama ir broliu sutikome senelių namelyje Liuksemburge. Jie ten išvyko ramiai pasitikti senatvės ir jos siunčiamų išbandymų bei dovanų. Užauginę vaikus (mano mamą), sulaukę anūkų ir susitaupę pakankamai pinigėlių, jie nusprendė leisti sau šiokią tokią prabangą. Bet šį kartą – ne apie tai.

Šį kartą – apie tai, kaip mano senelis trumpam tapo valkata. 🙂 Pabandysiu ją papasakoti pirmuoju asmeniu:

Kūčiu vakaras. Namie žmonelė baigia ruošti šventinį stalą, o aš ramiai sau keliauju į paštą lauktuvių iš Lietuvos pasiimti. Kelias nuo namų ligi artimiausio pašto skyriaus – ilgas, ir beeidamas pavargstu. Šalia centrinės miesto parduotuvės pamatau lauke išneštą dėžę ir nusprendžiu prie jos prisėsti – “Trumpam atsipūsiu”, galvoju. Taip ir padarau. Ant žemės pasidedu lazdelę ir ramiai sau imu niūniuoti “Tyli naktis” melodiją.

Netikėtai prie manės pribėga kokių vienuolikos metų mergaitė, ištiesia penkių eurų monetą, sušunka: “Čia Jums, seneli! Linksmų švenčių.” – ir nubėga. Aš nespėju jai paaiškinti, kad pinigėlių stoka tikrai nesiskundžiu, ir čia paprasčiausiai prisėdau pailsėti. Ką gi, turėsiu ką papasakoti anūkams.

Mane ši istorija tikrai prajuokino. 😀 Gerąja prasme. Džiugu, kad yra gerų žmonių ir kad bėdoje mano senelis tikrai neprapultų. Matyt šį jaukios šilumos ir saugumo jausmą ir bandau Tau perduoti šios istorijos pavidalu.

Su šv. Kalėdom, mielasis!