Grazios mintys apie gyvenima ir mintį praverčia ir tuomet, kai mąstome apie savo gyvenimo tikslus, kartais grazios mintys apie gyvenima ir mirtį praverčia kaip postūmis gyvenime, kartais, deja, jos turi paguosti, kai liūdime dėl netekties. Agonija yra toks pat gyvenimo vyksmas, kaip ir gimimas, ir dažnai abu galima supainioti.
Kol mes patys gyvi, mirusieji lieka su mumis per tuos esminius dalykus, kuriais jie mus veikdavo. Kartais net galima su jais geriau pasišnekėti, geriau pasitarti ir gauti iš jų geresnių patarimų negu iš gyvųjų. Mirties šauksmas yra ir meilės šauksmas. Mirtis tampa miela, kai su ja sutinkame, kai ją priimame kaip vieną didžiųjų, amžinųjų gyvenimo ir virsmo formų. Po kiekvienos mirties gyvenimas tampa švelnesnis ir kilnesnis.
Skausmas ir skundas yra mūsų pirmasis, natūralus atsakas į mylimo žmogaus netektį. Jie padeda mums užgriuvus pirmajam gedului ir bėdai, bet jų nepakanka, kad mus susaistytų su mirusiuoju. Primityviose kultūrose gyvuoja tokia mirusiųjų kulto tradicija: aukos, kapo puošmenos, paminklai, gėlės. Bet mūsų laikais auką mirusiam reikia aukoti savo sieloje, atminimu, tiksliausiu prisiminimu, mylėtos būtybės atkūrimu savo viduje. Jei tai įstengiame padaryti, tada mirusysis toliau eina greta mūsų, jo paveikslas yra išsaugotas ir padeda mums skausmą padaryti vaisingą.
Krištoliniai deimantai 