Meilė atsėlina tyliai

Niekada netikėjau meile. Visada tikėjau, kad gyvename vieni ir mirštame vieni, visa kita tėra iliuzija… Bet ,kai suradau Jį, viskas pasikeitė. Netikėjau… O dabar tikiu!!! Viskas prasidėjo nuo paprastos žinutės ‘Facebook’ tinklapyje… Išsiunčiau keliems nepažįstamiems prašymą, kad paspaustų ‘like’ ir po tos dienos suradau savo meilę… Tai nebuvo iš karto, man patiko vaikinas, mes su Juo pradėjome susirašinėti kiekvieną dieną…

Pajutau labai keistą jausmą… Jis pradėjo man patikti, patikti velniškai… Net buvau įsitikinus, kad jam tokia, kaip aš – net neįdomi. Po maždaug mėnesio kasdieninio bendravimo prisipažinome, jog abu jaučiame vienas kitam simpatijas. Jūs net neįsivaizduojat, kaip nušvitau, iš laimės nežinojau kur dėtis. Man Jis buvo tobulumo įsikūnijimas. Viskas nuostabu, tobula, miela. Draugai stebėjosi, kaip mes išbuvome jau tiek laiko, gi dabar jaunimas vos po mėnesį kartu išbūna…

Buvau kaip tik Palangoje. Ryte jaučiausi prastai, lyg kažką nujausdama blogo. Galvojau, kad tai tik nuo depresijos, o išties tai buvo mano ir Jo meilės pabaiga.. na bent jau taip atrodė tą dieną.  Mes susipykome, susikivirčijome dėl nesąmonių. Bet tai buvo pabaiga. Jis norėjo trinti visus kontaktus, na tiesiog apsimesti, kad net nieko nebuvo, kad nepažįstami mes… Maldavau, kad netrintumėme jokių kontaktų. Na man pasisekė. Verkiau visą naktį, visa vasara buvo užgožta skausmo bei liūdesio.

Atėjo ruduo. Jau buvau praradusi visas viltis, nors kasdien eidavau į Jo profilį pažiūrėti, kas naujo. Na ir netikėtai per
mano vardo dieną parašė Jis. Net neįsivaizduojat, kaip nušvitau… Vėl tas jausmas malonus užplūdo, negalėjau nesišypsoti. Parašė Jis man, kad myli, klausė kaip laikausi ar viskas gerai. Pasakiau Jam taip pat, kad labai Jį myliu. Ir nuo tos dienos iki dabar… Mes kartu… Aš Jį dievinu… Jo šypsena… Jo mielumas… Jo balsas… Kažkas tobulo. Visada tikėkite stebuklais, būkite laimingi, daug šypsokitės, būkit geri… Ir po galais, žmonės, džiaukimės gyvenimu su antrosiomis pusėmis… Sakykite, kaip jį ar ją mylite, parašykite ar pasakykite kažką mielo… Gi nežinome, kada ateis mūsų paskutinė diena, valanda, minutė ar sekundė.

Trys mano veidai

Labuka, mielieji. Prieš prisėsdamas rašyti šio tinklaraščio įrašo, trumpam stabtelėjau pamąstyti. Viena po kitos skriejančios (iš kur ir į kur? niekur?) mintys suko ratus ties spiraliniu klausimu: “O ką daryti?“ Jei tiksliau – “O ką rašyti? Apie brolį papasakojau, senelį paminėjau dar pernai, mamą aprašiau… Ar dar beliko dėmesio vertų temų?“ Ir netikėtai – lyg žaibo plyksnis – mintį perskrodė nušvitimas. Kvailele, juk savęs pačios dar neaprašei. Tiesa, egzistuoja tokia skiltis “Apie Mane“, bet ji vargiai ar skaitosi. Kad Jums nebūtų nuobodu klausytis tautologinių autobiografinių samprotavimų, šios dienos įrašą nusprendžiau paversti šiokia tokia literatūrine mįsle. Pateiksiu trijų merginų portretus: vienoje pavaizduosiu realią save, kitoje – savąjį svajonių “Aš“, o dar kitoje – savo “neduokdie, kad tik ne Aš“. Jums teliks įminti, kur kuri mano dalis slepiasi. Pasiruošę? Pradedam! Pirmas dublis. Los Andželas. Stoviu prie įėjimo į Auksinių Gaublių ceremoniją. Lyg pro miglą matau pravažiuojančią Angelina Jolie mašiną. Esu apsupta klykiančių paauglių merginų – ir pati ne ką geresnė. Ką aš darau Auksiniuose Gaubliuose? Nieko ypatingo, tiesiog leidžiu turiningai žiemos atostogas. Kas aš? Studentė JAV – jauna, žavi, perspektyvi.

Antras dublis. Pardavinėju kebabus viename Pilaitės kioskelyje. Jaučiu, kaip išpila prakaitas, pradeda sukti kaulus ir akies kampučiuose prasideda šizoidinės haliucinacijos. Taip jau yra buvę ne kartą – sulig kiekviena heroinine abstinencija vėl tie patys reiškiniai prasideda. Bet vilties teikia žinia, jog kentėti liko visai nedaug – po 50 minučių baigsis darbas, ir vėl galėsiu “įsišovus“ grįžti į posthedonistinę Nirvaną.

Trečias dublis. Manęs iš viso nėra. Net nėra to, ko neturėtų būti – jokio reiškinio, į kurį žodis “manęs“ nurodytu. Esu grynas nesavastingumas, kurio amžinai nėra ir kuris yra viskas, kas buvo, yra ir bus. ??? Profit! 🙂 ???

Krištoliniai deimantai, atostogos ir paskolos

Praėjusį kartą rašiau apie tai, kokia šauni ir nepakartojama yra mano mama. Supavydėjote? Na, priimsiu tai kaip komplimentą. O šį kartą mano mintys krypsta į piniginius reikalus. O gal kaip tik krypsta ne į juos, bet nuo jų? Vaizdžiai išsireiškus, norisi tų deimantų, tegu ir krištolinių…

Žinote, yra tokia nuostabiai nepakartojama lietuviška daina. ‘Ariau, ariau, ariau‘:

Ariau, ariau, ariau
Lygiuosius laukelius.
Atėjo mergelė,
Atnešė pusryčius. (2×2)

Saulutė dėl dienos,
Mėnulis dėl nakties.
O mano mergelė –
Dėl ramumo širdies. (2×2)

Paleiski žirgelius,
Kad pasiganytų.
Ateiki pas mane,
Kad nieks nematytų. (2×2)

Ir vėl ariau, ariau, ariau
Lygiuosius laukelius.
Atėjo mergelė,
Ir nieks nematė jos.

Cha, panašu į tautinį trilerį? Nežinau, kuo baigsis mano vasara, bet nutariau imti paskolą ATOSTOGOMS! Tiesiog pabodo arti, arti, arti, akių nuo žemės nepakelti. Nes tuomet aš nieko nematau. Taigi paatostogausiu, o dirbsiu kiek vėliau, vėliau 🙂 Taigi ketinu pasinaudoti minipaskola, o po to traukti į nuostabiąją Islandiją. Galiu netgi pasidalinti faktu, kad  Reikjavikas yra šiauriausiai įsikūrusi valstybės sostinė, o jos zonoje gyvena du trečdaliai visų gyventojų. Kas gyvena kitur? Lapės!  Ir nuostabi, neapsakomai graži gamta su trykštančiais geizeriais. Jei kada nors svajojote pamatyti Islandiją tai netempkite gumos ir suskubkite, nes ją aplankyti geriausia vasarą. Pinigus į kojinę galėsite kišti vėliau!