Sveikas, mielas skaitytojau!
Jei atidžiai sekei mano tinklaraštį ir skaitei skiltį “Apie Mane”, tuomet su Tavimi aš sveikinuosi jau trečiąjį kartą. Žinau, jog literatūrine prasme kartojimasis yra griežtai vengtinas, tačiau aš tikiu stebuklinga trijų galia. Na, žinai: trečias kartas nemeluoja. O sveikatos pagerėjimas (juk tą ir kuriu ištardama – “sveikas!”) vargu ar kam gali pakenkti.
Šiandien su Tavimi noriu pasidalinti savo Pirmosios Kalėdų dienos nuotykiais. Deja, įspūdingu šventės sutikimu Karibų jūroje pasidžiaugti šiemet negaliu, tačiau šiokią tokią elegišką gyvenimo istoriją vis tik paruošiau.
Kaip ir įprasta, šias šventes su mama ir broliu sutikome senelių namelyje Liuksemburge. Jie ten išvyko ramiai pasitikti senatvės ir jos siunčiamų išbandymų bei dovanų. Užauginę vaikus (mano mamą), sulaukę anūkų ir susitaupę pakankamai pinigėlių, jie nusprendė leisti sau šiokią tokią prabangą. Bet šį kartą – ne apie tai.
Šį kartą – apie tai, kaip mano senelis trumpam tapo valkata. 🙂 Pabandysiu ją papasakoti pirmuoju asmeniu:
Kūčiu vakaras. Namie žmonelė baigia ruošti šventinį stalą, o aš ramiai sau keliauju į paštą lauktuvių iš Lietuvos pasiimti. Kelias nuo namų ligi artimiausio pašto skyriaus – ilgas, ir beeidamas pavargstu. Šalia centrinės miesto parduotuvės pamatau lauke išneštą dėžę ir nusprendžiu prie jos prisėsti – “Trumpam atsipūsiu”, galvoju. Taip ir padarau. Ant žemės pasidedu lazdelę ir ramiai sau imu niūniuoti “Tyli naktis” melodiją.
Netikėtai prie manės pribėga kokių vienuolikos metų mergaitė, ištiesia penkių eurų monetą, sušunka: “Čia Jums, seneli! Linksmų švenčių.” – ir nubėga. Aš nespėju jai paaiškinti, kad pinigėlių stoka tikrai nesiskundžiu, ir čia paprasčiausiai prisėdau pailsėti. Ką gi, turėsiu ką papasakoti anūkams.
Mane ši istorija tikrai prajuokino. 😀 Gerąja prasme. Džiugu, kad yra gerų žmonių ir kad bėdoje mano senelis tikrai neprapultų. Matyt šį jaukios šilumos ir saugumo jausmą ir bandau Tau perduoti šios istorijos pavidalu.
Su šv. Kalėdom, mielasis!