Grazios mintys apie gyvenima ir mirtį (H. Hesse)

Grazios mintys apie gyvenima ir mintį praverčia ir tuomet, kai mąstome apie savo gyvenimo tikslus, kartais grazios mintys apie gyvenima ir mirtį praverčia kaip postūmis gyvenime, kartais, deja, jos turi paguosti, kai liūdime dėl netekties. Agonija yra toks pat gyvenimo vyksmas, kaip ir gimimas, ir dažnai abu galima supainioti.

Kol mes patys gyvi, mirusieji lieka su mumis per tuos esminius dalykus, kuriais jie mus veikdavo. Kartais net galima su jais geriau pasišnekėti, geriau pasitarti ir gauti iš jų geresnių patarimų negu iš gyvųjų. Mirties šauksmas yra ir meilės šauksmas. Mirtis tampa miela, kai su ja sutinkame, kai ją priimame kaip vieną didžiųjų, amžinųjų gyvenimo ir virsmo formų. Po kiekvienos mirties gyvenimas tampa švelnesnis ir kilnesnis.

Skausmas ir skundas yra mūsų pirmasis, natūralus atsakas į mylimo žmogaus netektį. Jie padeda mums užgriuvus pirmajam gedului ir bėdai, bet jų nepakanka, kad mus susaistytų su mirusiuoju. Primityviose kultūrose gyvuoja tokia mirusiųjų kulto tradicija: aukos, kapo puošmenos, paminklai, gėlės. Bet mūsų laikais auką mirusiam reikia aukoti savo sieloje, atminimu, tiksliausiu prisiminimu, mylėtos būtybės atkūrimu savo viduje. Jei tai įstengiame padaryti, tada mirusysis toliau eina greta mūsų, jo paveikslas yra išsaugotas ir padeda mums skausmą padaryti vaisingą.

H. Hesse: gyvenimas yra beprasmis, žiaurus, kvailas ir vis dėlto puikus

Kartą užėjęs į senų knygų parduotuvę pamačiau Hesse knygą, kurią tučtuojau nusipirkau. Visgi vėliau supratau, kad apsipažinau – tikėjausi radęs kažkada skaitytą ir man itin patikusią, o nusipirkau neregėtą ‘Skaitymai minutėms‘, kuri susideda iš įvairiausių Hesse tekstų nuotrupų, ištraukų ir minčių atplaišų. Nepatinka man taip. Kai mintis, ištrauka iš konteksto kaip žuvis iš vandens. Visgi noriu pasidalinti viena ištrauka, kuri knygoje pažymėta 283 numeriu:

‘Gyvenimas yra beprasmis, žiaurus, kvailas ir vis dėlto puikus — jis nesijuokia iš žmogaus, (nes jam priklauso dvasia), bet žmogumi rūpinasi ne daugiau kaip slieku. Atrodo, kad žmogus yra gamtos užgaida ir žiaurus žaidimas, klaida, kurią žmogus išgalvojo, nes jis mano esąs pernelyg svarbus.

Pirmiausia turime suprasti, kad mums, žmonėms, anaiptol nėra sunkiau kaip kiekvienam paukščiui ar skruzdei, bet veikiau lengviau ir geriau. Pirmiausia turime priimti gyvenimo žiaurumą ir mirties neišvengiamumą ne dejuodami, o išragaudami šią neviltį. Tik tada, kai prisiimamas visas gamtos baisingumas arba beprasmiškumas, galima pradėti kovoti su šia žiauria beprasmybe ir tam tikru požiūriu ją įveikti. Tai didingiausias ir vienintelis dalykas, kuriam pakanka žmogaus sugebėjimų. Visa kita veikla tik tobulina gyvuliškumą.

Daugeliui beprasmybė visai nėra kančia, taip pat, kaip ir sliekui. Tačiau būtent tie nedaugelis žmonių, kuriuos apima ši kančia ir kurie pradeda ieškoti prasmės, yra žmonijos šerdis.’