Sveikas, mielas skaitytojau!
Jei atidžiai sekei šį tinklaraštį ir skaitei skiltį “Apie Mane”, tuomet su Tavimi aš sveikinuosi jau ketvirtą kartą. Žinau, jog lingvistine prasme, kartojimasis yra griežtai draudžiamas, tačiau aš tikiu stebuklinga ketverių galia. Na, žinai: ketvirtas kartas garantuoja. O sveikatos pagerėjimas (juk to ir linkiu rašydama – “sveikas!”) vargu bau ar gali pakenkti.
Na, kaip? 🙂 Ar man pavyko sukelti Tau déja vu jausmą? Gali pasirodyti, jog viršutinę pastraipą tiesiog nukopijavau iš praeito tinklaraščio ir įkėliau ją čia, tačiau tai nėra visiška tiesa. Tekstą sudėliojau iš naujo, pataisydama kelias smulkmenas ir bandydama įsijausti į Tavo reakciją skaitant šią teksto nuotrupėlę. Čia tik taip sau – mažutis, pats savimi patenkintas eksperimentėlis.
Prieš keletą dienų rašiau apie savo senelį. Šį kartą įrašas dedikuojamas mano broliui. Ką gali žinoti, gal taip po kokio mėnesio galų gale prisikasiu ir prie savęs (arba Tavęs?). 😛
Šias Kalėdas mažasis mano broliukas, kuris už mane tėra jaunesnis vos metais, sutiko su savo sielos drauge Švedijoje. Nesu visiškai tikra, ar ta mergina tikrai yra jo Sielos, o ne vien Kūno draugė; kad ir kaip ten bebūtų, noriu tikėti nuoširdžia jų draugyste. Oi, vėl truputį nukrypau į lankas….
Grįžęs iš išvykos, broliukas pasipasakojo, jog vienas įspūdingiausių kelionės nuotykių buvo herojiška kova su jūros liga. Matai, jis keltu kėlėsi per Baltiją iki Stokholmo ir nuo pat sausio vidurio paniškai bijojo susitikimo su jūra. Laimei, visos jo baimės buvo visiškai nepagrįstos. Iš maždaug penkiasdešimties bendrakeleivių, jis išliko vienintelis jūros ligos nepalytėtas. Kol visi pabalusiais veidais ir ištuštėjimu gąsdinančiais skrandžiais vaikščiojo aplink Švedišką stalą kelto restorane, jis – lyg tikras Heraklis dorojo vieną už kitą skanesnius skandinaviškus patiekalus.
Štai koks šaunus mano brolis! Ryžto, ištvermės ir kantrybės linkiu jam ateityje, o Tave ir Tavo šeimą labai nuoširdžiai sveikinu artėjančių Naujųjų Metų proga. Gyvuokime!
Krištoliniai deimantai 