Savižudybė

Jei parašysiu, kad man laikas nuo laiko galvoje pradeda kirbėti mintys apie savižudybę, ko gero visi atšoks nuo manęs taip lyg pasakyčiau, kad tuoj apipilsiu sieros rūgštimi. Todėl niekam nesakau. Tik galvoju pats sau tyliai. Ko man trūksta? Meilės. Galėčiau pridėti, kad noriu daugiau pinigų, daugiau džiaugsmo, mažiau sunkumų, mažiau abejonių, daugiau tikėjimo, pasitikėjimo…

Taigi, pradėjau apie tai galvoti. Naktimis. Kai visi miega kaip negyvi, o aš būdrauju. Tada galvoju, kad savižudybė – irgi galimybė. Galimybė, kurios niekas iš tavęs neatims, kurią turi lyg paskutinį bučinį.

Visgi negerai taip galvot. Nesveika nervų sistemai. Nekalbėčiau apie tai. Netrikdyčiau jūsų. Bet gi ne aš vienas taip galvoju. Gal už sienos jūsų sesuo, brolis, tėvas ar mama galvoja tą patį. Apie tą galimybę, kurią jie turi. Nenori turėti, bet turi ir jaučia tai. Kartais jaučia skausmingai, kartais raminančiai.

Visgi kiekvienas nori ne nusižudyti. Kiekvienas nori gyventi. Nori išsigelbėti. Be manęs toks yra ir Jukka Kärkkäinen’as. Šis žmogus sukūrė filmą „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ (orig. „Näin unta elämästä“, angliškai – „Once I Dreamt of Life“), kuriame kalba apie savižudybes.

Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, yra tragiškai skaudi: per dieną Suomijoje nusižudo du žmonės. Lietuvoje – vienu žmogumi daugiau. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Suomijoje apie savižudybes visuomenė nelinkusi kalbėti. Tuo labiau viešai, prieš kamerą. Tačiau būtent tai vyksta šioje dokumentikoje: filmo autoriai užfiksavo Suomijos žmonių istorijas, kaip jie patys bandė pasitraukti iš gyvenimo ar jų artimieji.

Pasižiūrėkime filmą, kuris padėjo režisieriui išsigelbėti nuo niūrių minčių ir ieškokime kitų, geresnių kelių. Galvokime apie tai šiąnakt. Pabandykime. Juk gyvenime reikia viską išbandyti, ne tik mirtį 😉